Tikrieji Ukbaro tekstai

Ukbare kovos su depresija

2011-10-12T04:04:00.000-07:00

Kai Ukbare būna sausa tai apie tai rašo visi laikraščiai. Kai lietus - nerašo ir nesako. Lietus įprastas iki žiovulio. Taip ir su liūdesiu. Jis Ukbare visada, nuo seno ir net valdovai yra liūdni, retas Ukbare valdovas kuris yra energingesnis ar palaksto paskui moterišką sijoną.
Kai kurie išminčiai taip ir sako - kol bus lietus, kol mes būsime liūdni, kol nepersekiosime savo moterų su dviprasmiškais pasiūlymais - tol ir gyvensime depresijoje.
Dabar Ukbaro moterys neramiai kuždasi pakampėmis ir šaudo akimis, kuris valdovas ir kada puls jas. Laukimas sekina. Kai puls jos tada priešinsis ir bėgs. Miško link. Lygiai tokiu greičiu k ad valdovas neatsiliktų per toli bet ir per greit nepagautų... Taip praeis pesimizmas depresija ir net lietus. Dėl trečiojo kiek abejoju, bet pirmi du dalykai tai tikrai praeis...

Ukbaro pabaiga

2011-08-04T05:47:00.000-07:00

Ukbaro istorijos pradžia nenustatyta, o pabaiga vis tiek vieną dieną ateis, teigia istorikai. Beveik kasmet randami vis senesni suakmenėję pitekantropai su ukbarietiška kaukuolės forma leidžia teigti, kad Ukbaras praktiškai neturėjo pradžios, t.y. šiuo atžvilgiu yra amžinas. Tačiau neamžinas pabaigos atžvilgiu: jau dabar beveik visi reproduktyvūs ukbariečiai baigia emigruoti į klestintį Tlioną.

Kad Ukbaro istorija nesibaigtų, šalies istorikai nutarė sukeisti vietomis jos pradžią ir pabaigą. Dabar Ukbare laikas skaičiuojamas atbuline tvarka, t.y. atgal į praeitį, nuo menamos Pabaigos Dienos. T.y., šiemet yra minus 56 metai nuo P.D., kitąmet – minus 57 metai ir t.t.

Kad ukbariečiams būtų paprasčiau orientuotis naujoje metų skaičiavimo sistemoje, tuo pačiu sukeisti ir metų laikai, t.y. pavasaris su rudeniu, o vasara su žiema. Sukeistos vietomis ir Velykos su Kalėdomis. Pasak eilinių ukbariečių, nauja tvarka jiems visiškai patinka, svarbu tik kad būtų išleista pakankamai daug pigių kalendorių. Juk koks skirtumas, kada kokią šventę švęsti ar koks metų laikas, kai vis tiek visada lyja.

Ukbaro durni statistikai

2011-05-19T04:22:00.000-07:00

Ukbaro valdovai jau įtarė kažką negero. Kaip įtari, tai ir taip atsitinka. Negana to, kad siuntė išminčius ieškoti ukbariečių. Tai dar pasiuntė ir statistikus, kurie jau visai neišminčiai ir suskaičiavę pasakė, kad tiek kiek dainose ukbariečių nebėra.
Valdovai žinojo - geriausios dainos negali atsisakyti. Ką veiks Ukbaro liaudis per lietus, jei ilgesingai nedainuos ir nešoks? Liaudis be dainų, valdovai be dantų - ar kažkaip panašiai sako sena Ukbaro patarlė. Tai vadovai tiems durniems statistikams liepė imti ir susirasti trūkstamus žmones iki dainos žodžių. Iš dainos žodžių neišmesi. O žmogų visada surasi. Tai dabar ropinėja kruvinais keliais verkdami statistikai ir ūkauja po Ukbaro pašalius ir krūmus žmonių. Šlapi ir purvini. Bet grįžti negali. Valdovai urzgia ir griežia dantimis. Jei statistikas dar ir durnas tai nelaimė valstybei ir pačiam statistikui.

Ukbariečiai kaip paukščiai

2010-10-08T03:25:00.000-07:00

Ukbare kažkada buvo akmenimis klotas kelias iki Tliono, bet kaip anksčiau rašėme palaipsniui suiro. Tačiau Ukbaro valdovai nelabai ir pergyveno dėl kelio, ar kaip gyvena paprasti ukbariečiai, kur jie dings. Sausumos kelio beveik nėr, jūra tik keli drąsesni ukbariečiai gali išplaukti. Ir gyveno taip valdovai numoję ranka ir ukbariečiai gyveno atgal numoję ranka.

Bet ukbariečių vis mažejo ir mažėjo, miestų aikštėse jau nebuvo kam klausytis įsakymų, valdovai barė moteris, bet tos sakė gimdome nuo savo vyrų. Ir ne tik nuo savo. Tai kur tada žmonės - pagrįstai pyko valdovai.

Ir tada vienam išminčiui vieną rudenį jie liepė išsiaiškinti kur dingsta ukbariečiai. Išėjo išminčius rudens vakarą , atsisėdo ant akmens veidu į Liu kalną ir pamatė. Sutemus dangumi skriejo vienas eilė ukbariečių po kitos, sumojuodavo rankomis paskutinį kartą virš Ukbaro ir dingdavo kažkur už Liu kalno, Tliono pusėje. Pagalvojo išminčius, kas tai per gyvenimas, jog žmonės rudenį išskrenda kaip paukščiai. Gal tikrai reikia kažką daryti…

Ukbare karštis

2010-07-10T00:25:00.000-07:00

Niekas ir netikėjo kad taip gali kada nors būti Ukbare. Netikėtai vasaros viduryje atėjo karščiai ir saulė. Dar keli kurie neišvažiavo iš Ukbaro paraudusia oda ir skaudančiomis galvomis sėdėjo ant upės kranto ir džiugiai tabalavo kojomis. Nes dėl karščio buvo uždrausta net dirbti. Jie galvojo - va ir pas mus beveik kaip Tlione. Ir mes pradėsime gyventi, tuoj atvažiuos turistai ir augs pas mus mandarinai su citrinomis. Mes dabar jau tikrai suklestėsime.

Net amžinasis Liu kalnas nuo tokio karščio lyg ir bandė pranykti. Bent jau jo kontūrai virpėjo kaip jauna mergaitė patys žinote kada. Buvo taip gera, kad beveik buvo galima parduoti savo šlapiąją tėvynę.

Ukbaro vasara

2010-06-17T01:21:00.001-07:00

Ukbare vasarą taip pat lietinga, kaip žiemą, ir panašiai lietinga, kaip rudenį ir pavasarį. Tačiau keli garbūs Ukbaro patriarchai dar mena vieną kitą saulėtą vasarą. Dėl to prieš gerą dešimtmetį, per patriarcho Ukvaldo 100 metų jubiliejų, atiduota derama duoklė jo prisiminimams ir priimtas Visuotinis Vasaros Kodeksas.
Kasmet griežtai laikomasi Visuotinio Vasaros Kodekso: mieste nevažinėjama automobiliais, moterys ir merginos vaikšto su kelių nesiekiančiais sijonėliais, o vyrai dėvi berankovius marškinėlius su užrašu „I dont wanna say goodbye to the summer“, išryškinančius jų bicepsus ir pilvo presą. Pusnuogiai vaikai išsitrina rudu Višnevskio* tepalu ir spardo kamuolį po balas.
Pagal Visuotinį Vasaros Kodeksą, visus tris vasaros mėnesius šviesiuoju paros metu negalima išeiti į lauką be akinių nuo saulės. Kadangi per aplytus akinius išties nieko nesimato, gerokai sustiprėjo kiti ukbariečių pojūčiai: uoslė, klausa ir takto jausmas. Gatvėje vienas į kitą atsitrenkę ukbariečiai taktiškai apsimeta, kad nieko neįvyko, o namiškiams paprastai pasakoja, kad mėlynes ir kraujosruvas įsigijo muštynėse bare.

*Paslaptinga būtybė Višnevskis (kartais – Višnu) ilgai buvo populiari Tliono mitologijoje. Dabar gi atrasta, kad tai buvęs realus asmuo, antrosios kartos Ukbaro išeivis.

Ukbaro dantiraštis

2010-02-27T07:39:00.000-08:00

Nors ukbariečiai nuo seno naudoja tlioniškus raštmenis, ant kelių tūkstančių metų senumo molinių lentelių aptinkama dantiraščio fragmentų. Šios lentelės retkarčiais iškasamos Ukbaro pelkiakalniuose.

Istoriko Tylso fon Uko teigimu, dantiraštis neabejotinai priklauso Ukbaro civilizacijai ir rodo amžiną bei neįveikiamą ukbariečių norą rašyti. Esą, senovės ukbariečiai iki skausmo trokšdavo rašyti, tačiau neturėjo kaip ir su kuo. Kad nepradėtų rėkti iš to dvasinio skausmo, jie dantimis sukąsdavo molines lenteles. Taip ir atsirado dantiraštis.

Nedraugiškos kaimyninės tautos ukbariečių dantiraštį savo metraščiuose vadino клинопись ir teigė, kad Ukbare rašoma ne dantimis. Tačiau T. fon Ukas bet kokias dantiraščio sąsajas su klynu kategoriškai neigia.

Apie Tikrųjų Ukbaro tekstų rašytojus

2010-02-25T01:48:00.000-08:00

Tik Liu kalnas yra amžinas. Tikrųjų Ukbaro tekstų rašytojai ateina, išsikala amžinybėje savo tekstus ir prapuola. Jie neamžini. Štai šiais metais čionais neužklydo anei vienas rašytojas. Negalvokite kad jei jūs užmiršote Ukbarą, tai Ukbarui kas nors atsitiks. Greičiau jau tai Jūsų bėda - jūsų neliks Ukbare.

Ukbaro istorikai

2009-12-21T22:53:00.000-08:00

Visose kaimyninėse šalyse žilagalviai Ukbaro istorikai iškart suimami ir įkalinami. Nes niekas netiki egzistuojant šalį, kur gali tiek lyti. Tada Ukbaro istorikams surengiami teismai, kuriuose jie sukertami vieninteliu neatsakomu klausimu: kaip gali būti taip, kad istorikai tokie skirtingi, o istorija – vientisa? Istorijos klastotojams kaimyninėse šalyse skiriamos bausmės nuo 100 iki 120 rykščių. Tada nubaustieji ištremiami į Ukbarą. Be teisės žvelgti tiesai į akis.
Beje, Ukbaro artimiausioje kaimynėje – už Liu kalno plytinčioje agresorėje Tliono monarchijoje – tarp tokių į nemalonę patekusių svetimšalių pasitaiko ir istorikų iš labai tolimų egzotiškų kraštų. Nesigilinant jiems taikoma ta pati standartinė bausmė, besibaigianti tremtimi Ukbaran. Čia, beje, istorikams atseikėjama dar 30-50 rykščių (kad negadintų tarptautinių santykių tulžingais atsiliepimais), tada svetimtaučiai paskiriami Pasakų Porintojais lopšeliuose-darželiuose. Tai gerbtinos ir siektinos pareigos Ukbare.
Tikrieji Ukbaro istorikai teigia, kad būtent taip atsirado „Tūkstančio ir vienos nakties pasakos“ bei mistiškasis Lotynų Amerikos realizmas.

Ukbaro disidentai

2009-11-18T03:23:00.000-08:00

Ukbaro disidentai migruoja į tolimus neištirtus kraštus, kur aštriadančiai vietiniai gyventojai švaistosi beisbolo lazdomis, o jų moterys dainuoja liaudies dainas, neoficialiai pripažįstamas pačiomis švelniausiomis, lyriškiausiomis ir švankiausiomis pasaulyje.
Valstybinis Ukbaro Kenkėjų Gaudymo Biuras (UKGB) visus disidentus surašo į vieną ilgą sąrašą. Anksčiau popieriaus lapai su disidentų vardais buvo laikomi segtuvuose, tačiau segtuvų gana greitai pritrūko. Dėl to paskutinį dešimtmetį kenkėjai surašomi dideliame vyniojamo popieriaus rulone. Rulonas laikomas slaptame angare, kuris kasmet padvigubėja į aukštį, plotį ir gylį. Toks sprendimas patinka ir UKGB, ir disidentams. Pastariesiems – dėl to, kad rulonui taip išaugus, niekas jo nebesugeba išvynioti, ir UKGB smogikai tegali perskaityti tik keletą vėliausių disidentų įrašų. Visi kiti nebaudžiami mėgaujasi Ukbaro užmarštimi, kuri neapdairiai vadinama laisve.
Dėl pastarosios sąvokų painiavos dauguma gyvų ir mirusių Ukbaro disidentų laikomi gerais poetais.

Ukbaro ateitis

2009-10-29T10:37:00.000-07:00

Kas jau kas, o Ukbaro ateitis yra visiškai šviesi. Dėl klimato kaitos lietūs kada nors nustos arba prilašės tik tiek kad pakaktų maloniam turistiniam klimatui. Tada atvažiuos milijonas turtingų Tliono turistų ir tie turistai sakys ohoho kokia nuostabi Ukbaro šalis, kur buvo mūsų protas anksčiau. Ir kasmet palikinės savo pusę pinigų Nuostabiajame Ukbare.
Kai Ukbaro Ižde jau bus ne tik Iždo pelių kailiukai, o ir tikri pinigai - iš Liu kalno nusileis Išminčius ir paaiškins kaip sutvarkyti Ukbaro ekonomiką.
Soduose ukbariečiai už Tliono turistų pinigus pasodins pinigų medžius. Ir pinigų medžiai duos trigubą derlių. Kiekvieną rudenį.

Taip suklestės Ukbaras.

Ukbaro filologija

2009-10-21T11:27:00.000-07:00

Kartą per penkerius metus Ukbaro universitete vyksta priėmimas į Ukbaro filologijos specialybę. Dažniau negalima, net tik dukart per dešimtmetį nuo Liu kalno į Ukbaro pusę nulipa Vienintelis Ukbaro Filologas (VUF).
VUF nemoko studentų, kaip ir ką rašyti. Taipogi nemoko, kaip ir ką skaityti. Anei kaip ir ką suprasti. Pirmąją kiekvienos paskaitos valandą VUF tiesiog žiūri pro senos auditorijos langą į lietų. Likusį pusvalandį žiūri tiesiai priešais save į studentams nepasiekiamus dvasinius tolius.
Talentingiausieji VUF studentai išmoksta įžvelgti dvasinių tolių prieangį ir sėkmingai išlaiko egzaminus, į visus klausimus atsakydami tylia šypsena arba labai tyliai ir grakščiai skambindami akustine gitara. Kai mirs VUF, patsai tyliausias studentas taps naujuoju VUF. Niekas to nesužinos. Ukbariečiai tiki, kad Vienintelis Ukbaro Filologas toks pat nemirtingas, kaip ir Liu.

Ukbaro ruduo

2009-10-07T08:53:00.001-07:00

Rudenį Ukbare pagelsta pelkių augmenija. Varlės tampa tamsiai žalios, beveik juodos. Ir nežinia dėl kokių priežasčių visi Ukbaro miestų stogai tampa oranžiniai. Deja, jų vis tiek nematyti per lietaus šuorus, tad niekas į priežastis ir nesigilina.
Vidurudenį grynakraujis ukbarietis pajunta nenumaldomą troškimą viską mesti, sėsti į seną VW Passat ir išvažiuoti Nafig (toks kaimelis Liu papėdėje). Bet Nafig piemenys sakosi jau 20 metų nematę nei vieno atvykėlio. Galbūt šie paskęsta rudens lietaus užtvindytose Ukbaro magistralėse. Galbūt – savo abejonėse. Bet greičiausiai pakeliui sugenda jų surūdiję VW Passat.

Ukbaro meno festivalis

2009-09-18T10:22:00.001-07:00

Ukbaro gyventojai mėgsta šokti.. Juk didžiausia garbė yra šokti taip, kad net ištaškytum balą. Bet kai visas Ukbaras sužinojo, jog šokti galima už Iždo obligacijas visi urmu sugarmėjo užsirašyti į Ukbaro meno festivalį. Paraiškose labai dailiai nupasakojo, kai kas net nubraižė kaip šoks ir kiek Ukbaro Iždo obligacijų šokėją tenkintų.
Festivalio atidarymo dieną, kai jau visi stovėjo pakėlę koją pirmam šokio žingsneliui, Iždas praneše, kad obligacijos bus padengtos pelių, kurios gausiai veisiasi Ižde, kailiukais.
Bet ukbariečiai vistiek šoko. Sukandę dantis, šlapi iki paskutinio siūlelio, šoko tylėdami, šoko sučiaupę lūpas, šoko pakėlę galvas. Sušoko visus aprašytus paraiškose šokius. Ir išsiskirstė per lietų nesibūriuodami aptarimui kaip būdavo anksčiau.
Ižde besiveisiančių pelių kailiukų ukbariečiai nepaprašė....

Ukbaro Arka

2009-09-18T10:21:00.000-07:00

Kaip žinia Ukbare lyja. Lyja, lyja, lyja. Manoma anksčiau ar vėliau Ukbaras bus užtvindytas. Tačiau ukbariečiai tam atvejui ruošiasi. Jie stato Arką. Visos iki vienos Ukbaro organizacijos pasirašė Arkos Statymo Aktą. Kai kurių organizacijų vadovai iškilmingoje pasirašymo ceremonijoje net nurideno skruostu rūsčią vyrišką ašarą. Visi iki vieno pergyveno dėl Ukbaro ateities.
Tačiau Ukbaro Ižde veisiasi tik pelės ir jokių pinigų, tai laivų statyklai net neiškasti pamatai. Per valstybines šventes organizacijų vadovai pamojuoja vienas kitam su dideliu susirūpinimu dėl valstybės ateities Arkos Statymo Aktu, bet Aktas nuo mojavimo per valstybines šventes jau suplyšo.

Kelias į Tlioną

2009-09-18T10:18:00.000-07:00

Kas paskutinis sugebėjo pravažiuoti senuoju keliu į Tlioną retas beatsimena. Pusę kelio šiais laikais dar įveikia Ukbaro didvyriškojo jaunimo organizacija kai žengia protėvių didvyrių atminimo takais. Bet pasiekus pusiaukelę jau neįveikiami brūzgynai ir užvartos su nuošliaužomis.
Kai kurie naivuoliai parėkauja – statykime naują kelią į Tlioną . Be ryšio su Tlionu mes degraduojame. Joks progresas mūsų nepasiekia. Autarkinė valstybė pražus.
***
Išmintingi senoliai atsako paprastai tokiems: sėsk, įsižiūrėk į Liu kalną, ar ten kur nors matai progresą, ar kalnas kada pajudėjo? Kalnas per amžius stovi. Ir kaip Liu taip Liu.

Ukbaro telefonija

2009-09-18T10:17:00.000-07:00

Ukbariečiai geriausiai aprūpinti telefonais pasaulyje. Juk kai esi tokios depresyvios būsenos ir negali beveik niekur išeiti tai gelbsti tik telefonas. Gali dar su kuo nors kartu paliūdėti. Toks grupinis paliūdėjimas yra linksmesnis. Taigi ateini į šį pasaulį su telefonu ir išeini su juo.
Kadangi aprūpinti ukbariečiai telefonais geriausiai pasaulyje tai savo telefono numerį gauna vienerių metų jubiliejaus proga ir jį išsaugo visą gyvenimą. Numiršta ir jo numeris kartu keliauja į kapus. Kiekvienam tikram ukbariečiui į karstą deda jo telefoną. Gyvieji juk turi savo ir taip gražu artimajam palikti jo mylimiausią daiktą. Per visus šventus kapinėse labai gražu, žvakutės nuo drėgmės greit užgęsta, tai jų niekas nebedegioja, tik girdisi duslūs iš po žemių telefonų be šeimininkų garsiukai. Reikia tik labai tyliai tyliai ir įsiklausyti.
Stovintieji po lietumi skambina.

Ukbaro parapijų knygos

2009-09-18T10:16:00.001-07:00

Tai tokie stori apipelėję foliantai. Juose įrašomi visi Ukbaro gyventojai. Bet kiekvienam žmogui skirta labai mažai vietos, vos viena eilutė. Vardas, pavardė, gimė, mirė. Liga, tėvai įrašomi – jei pasisekė(pavyzdžiui trumpa pavardė). Netgi ta pavardė per amžius labai kinta. Nelygu koks kunigo ausylumas ar raštingumo lygis.
Bet senieji praeito amžiaus parapijų knygų įrašai jau supuvo nuo amžinosios drėgmės. O ir ukbariečių gimsta mažiau.
Tad vietos zakristijų lentynose lieka vis daugiau parapijų knygoms. Naujojo amžiaus modernūs ukbariečiai jau išsireikalavo net dviejų eilučių kiekvienam įrašui apie žmogų. Dabar sutupę po lietumi svarsto: gavo tiek vietos, ką dar įrašyti apie kiekvieną ukbarietį?

Ukbaro lenkas

2009-08-09T02:56:00.001-07:00

Ukbare kitataučių praktiškai nėra. Tačiau jame gyvena vienas ūsuotas lenkas.
Lygiai 8:00 ryto Ukbaro lenkas pasirodo centriniame Ukbaro gastronome su tuščiu alaus buteliu. Itin galantiškai tardamas “Dzen dobre” visoms gastronomo pardavėjoms (jos automatiškai kilsteli krūtis) ir Ukbaro bobutėms (jos nieko nekilsteli), Ukbaro lenkas priduoda tuščią alaus butelį ir įsigyja pilną. Ir taip kiekvieną rytą.
Ši istorija rodo tęstinę ir nekintamą Ukbaro toleranciją tautinėms mažumoms. Ir mažumų lojalumą alui.

Ukbaro vaikai

2009-08-09T02:55:00.000-07:00

Jie žaidžia suaugusius – kareivius, šeimas, daktarus. Kaip ir visi kiti vaikai pasaulyje. Tik Ukbaro vaikai žaidžia iki galo, kaip suaugę. Kareiviai laidoja kritusius bendražygius, šeimos skiriasi, daktarai klysta. Dėl to Ukbaro vaikai vėlyvais vakarais, kai baigiasi žaidimai, geria viskį. Ne tam, kad žudytų savo ateitį, o tam, kad pamirštų, jog jokio skirtumo tarp praeities ir ateities nėra ir nebus.
Ukbaro vaikai niekaip nepadeda tėvams, neplauna indų, netvarko namų. Nes vis tiek ukbariečiams niekas nesiseka, o pagalba tik padidina nesėkmes. Užtat Ukbaro vaikai be jokios nuoskaudos dalinasi žaislais. Kadangi gyvenimas Ukbare nuo pat pirmųjų dienų yra itin rimtas dalykas, žaislai neturi jokios vertės.
Ukbaro vaikai miega neramiai – jie nuolat girdi lietaus šniokštimo tonacijų pokyčius. Suaugę ukbariečiai miega kaip vaikai.

Ukbaro fleitos

2009-08-09T02:54:00.000-07:00

Fleitos Ukbare gaminamos iš didelio neskraidančio paukščio – Emo – šeivakaulio.
Emo dažnai sutinkamas Ukbaro pelkėse – pasislėpęs dumble, į paviršių iškišęs tik smaragdinio žalumo dantytą snapą. Miklus ukbarietis sugeba staigiu judesiu sučiupti Emo už gerklės, truktelėti į viršų ir stipriu tiksliu lenkto peilio judesiu išplauti šeivakailį.
Ukbaro Gamtomylos ministerija nustatė, kad šeivakauliai paukščiams nėra būtini, tad jų išgavimas vykdomas laisvai ir nelicencijuotai. Nedraudžiamas netgi turistams. Nes gi ne kiekvienas iš šeivakaulio pasigamins fleitą.
Yra didi paslaptis, kaip fleitų meistrai pragręžia kietame aštriame Emo šeivakaulyje skylutes. Tautoje gyva legenda, kad jas savo rūgščiomis ašaromis išsidegina patys Emo – tie reti individai, kurie suvokia savo būties esmę. O kas gi belieka paukščiams, negalintiems skraidyti.
Fleitą turintis ukbarietis saulėlydžio valandą įsitaiso pelkėje – lizde iš trijų karklų, viršūnėmis surištų tarpusavyje, iš pučia vieną liūdną natą. Kuo ilgiau pučia – tuo derlingesnis lietus aplanko jo kraštą.
Tos fleitos, kurios pagamintos iš Emo protėvių – Emosaurus Flutilicus – suakmenėjusių kaulų, sugeba iššaukti ne tik lietų, bet ir uraganą, valstybės perversmą, ekonomikos krizę, meilę. Tokių fleitų Ukbare oficialiai registruota tik trys, visos jos – svarbiausių valstybės asmenų rankose. Deja, niekas niekada nežino, ar pastarieji apskritai moka groti.

Ukbaro Valstybinis Liūdesys

2009-08-09T02:45:00.000-07:00

Lietus Ukbare lemia valstybės Ekonominį Klestėjimą ir Valstybinį Liūdesį.
Analitikai jau ketvirtą dešimtmetį nesutaria, iš kur Ukbaro valstybės biudžetas gauna pajamų, dėl to visuotinai pripažįstama, kad pajamos gaunamos iš analitikų nesutarimų. O Valstybinis Liūdesys nėra oficialiai pripažintas ir viešai apie jį kalbėti vengiama. Tačiau beveik kiekvienas ukbarietis, įpusėjęs antrą butelį aitrios raisto trauktinės, papasakoja prašalaičiui įdomių dalykų.
Jei Ukbaro vyrai snarglėjasi – tai įprasta priskirti lietingo klimato padariniams. Jei moterys ašarojasi – įprasta priskirti moteriškumui. O vaikai ir taip sriūbauja be priežasties. Bet visi jie jau iš motinos įsčių atsineša Didįjį (Valstybinį) Liūdesį.
Taigi, praktiškai visi be išimties ukbariečiai nuo pat gimimo verkia, tik to nematyti, nes visų veidai ir taip nuolat drėgni nuo lietaus. Didi paslaptis - kad Ukbaro gyventojai verkia tik iš Valstybinio Liūdesio, daug didesnio už liūdesiukus, lemtus atskirų kūno ar sielos dalių skausmų. Dėl to ukbariečiai visada laimingi asmeniškai ir nuolat nelaimingi pilietiškai. Nes didesnis liūdesys kompensuoja mažesnįjį.
Pasak legendų, keli Ukbaro išminčiai sugebėjo išvengti Valstybinio Liūdesio – taikydami iš labai senų laikų žinomą meditaciją. Reikia atsisėdus lotoso poza po lietvamzdžiu prarymoti kuo ilgiau, negalvojant apie tai, kad lietus negalvoja apie tave. Tada ir patampa ramu.

Ukbaro monarchija

2009-08-09T02:40:00.000-07:00

Senų senovėje Ukbare klestėjo demokratija.
Galutinai sukriošus Tliono imperijai, ukbariečiai iškėlė dumblo spalvos vėliavą savojoje Liu kalno pusėje ir paskelbė: mes esame nepriklausoma demokratinė valstybė. Niekas rimtai ir nesipriešino, nes niekam imperijoje to pelkyno iš tiesų ir nereikėjo. Taip ir (at)gimė Ukbaro Respublika (senoliai dievagojosi, kad dinozaurų laikais Ukbaras net valdė dalį Tliono).
Tokią šalį, kaip Ukbaras, valdyti nėra lengva. Vienas po kito keitėsi nepakankamai apipelkėję lyderiai, kol galų gale priepelkių gyventojai visiškai teisėtai ir demokratiškai išsirinko gražiausiai suokusius ir kurkusius atstovus – Bačkagalvį, Varlių ir Uogienę.
Kaip tik tuo metu šalį ištiko rimta bėda: Ukbaro ir užsienio šalių iždininkai, entuziastingai keitę jau nudvėsusias pelkių varles į dar nepasėtus ukbariečių meldus, kažkur suklupo, ir meldai liko be varlių, o varlės be meldų. Štai tada Ukbaro demokratinė valdžia ir susirūpino, ką valgys ukbariečiai. Nakčia slapčia susėdę Bačkagalvis ir Varlius sutarė, kad Ukbaras turi misti demokratija, dėl to tiek varlių, tiek meldų mokesčiai bus gerokai pakelti. Nuo Liu kalno juos stebėjusi Uogienė nepurtė galvos – abu charizmatiniai pelkiagyviai tai suprato kaip pritarimą.
Kad ukbariečiai turėtų ką valgyti, Bačkagalvis su Varliumi sugalvojo tiesiog sumažinti burnų skaičių. Vieną sekmadienio naktį Ukbaro Demokratinė Kazokų Gvardija išžudė visus Ukbaro kūdikius. Kito sekmadienio naktį – visus senolius. Trečio sekmadienio naktį – visus bedarbius. O Uogienė tyliai žvelgė nuo Liu kalno. Pritariamai sustingusi.
Ukbariečiai tyliai tylėjo ir mėgavosi jų gerbūviui skirtu demokratinės valdžios rūpesčiu. Be iškilmių palaidojo kūdikius, senolius, bedarbius. Ir tik vienas žalio kraujo jaunuolis – senos Ukbaro Ukvaldų giminės palikuonis, neapsikentęs iškėlė dviašmenį kirvį, nuėjo prie Ukbaro demokratijos irštvos ir ištarė šventus žodžius senovine kalba: „FCUK FOF UOY STABARDS“. To ir užteko demokratijai žlugti. Nes jokio pamato ji taip ir nesusikūrė.
Ukvaldas pasiskelbė Ukbaro monarchu ir pareiškė: krizės nėra, varlės ir meldai auga. Ir visi patikėjo, nes savo akimis matė: varlės ir meldai juk auga.
Monarchas tvarkėsi išmintingai: sau ir savo viziriams paskyrė atlygius, lygius motinystės atostogų išmokos, bedarbio pašalpos ir mažiausio atlyginimo vidurkiui. Nežinia kodėl, bet šis vidurkis kuo toliau, tuo labiau kilo, o Ukbaro varlynai ir meldynai vis augo ir klestėjo.
Pats valdovas Ukvaldas itin mėgo kelti pobūvius. Bet lėšų jiems užsidirbdavo savarankiškai, pardavinėdamas užsienio verslininkams iš demokratinių šalių hermetiškus maišelius su savo iškvepiamu oru. Nes pirkti ir parduoti orą demokratinėse šalyse labai populiaru, o taip pat jose jaučiamas nepaaiškinamas monarchijos atmosferos ilgesys.
—Senų senovėje Ukbare klestėjo demokratija.
Galutinai sukriošus Tliono imperijai, ukbariečiai iškėlė dumblo spalvos vėliavą savojoje Liu kalno pusėje ir paskelbė: mes esame nepriklausoma demokratinė valstybė. Niekas rimtai ir nesipriešino, nes niekam imperijoje to pelkyno iš tiesų ir nereikėjo. Taip ir (at)gimė Ukbaro Respublika (senoliai dievagojosi, kad dinozaurų laikais Ukbaras net valdė dalį Tliono).
Tokią šalį, kaip Ukbaras, valdyti nėra lengva. Vienas po kito keitėsi nepakankamai apipelkėję lyderiai, kol galų gale priepelkių gyventojai visiškai teisėtai ir demokratiškai išsirinko gražiausiai suokusius ir kurkusius atstovus – Bačkagalvį, Varlių ir Uogienę.
Kaip tik tuo metu šalį ištiko rimta bėda: Ukbaro ir užsienio šalių iždininkai, entuziastingai keitę jau nudvėsusias pelkių varles į dar nepasėtus ukbariečių meldus, kažkur suklupo, ir meldai liko be varlių, o varlės be meldų. Štai tada Ukbaro demokratinė valdžia ir susirūpino, ką valgys ukbariečiai. Nakčia slapčia susėdę Bačkagalvis ir Varlius sutarė, kad Ukbaras turi misti demokratija, dėl to tiek varlių, tiek meldų mokesčiai bus gerokai pakelti. Nuo Liu kalno juos stebėjusi Uogienė nepurtė galvos – abu charizmatiniai pelkiagyviai tai suprato kaip pritarimą.
Kad ukbariečiai turėtų ką valgyti, Bačkagalvis su Varliumi sugalvojo tiesiog sumažinti burnų skaičių. Vieną sekmadienio naktį Ukbaro Demokratinė Kazokų Gvardija išžudė visus Ukbaro kūdikius. Kito sekmadienio naktį – visus senolius. Trečio sekmadienio naktį – visus bedarbius. O Uogienė tyliai žvelgė nuo Liu kalno. Pritariamai sustingusi.
Ukbariečiai tyliai tylėjo ir mėgavosi jų gerbūviui skirtu demokratinės valdžios rūpesčiu. Be iškilmių palaidojo kūdikius, senolius, bedarbius. Ir tik vienas žalio kraujo jaunuolis – senos Ukbaro Ukvaldų giminės palikuonis, neapsikentęs iškėlė dviašmenį kirvį, nuėjo prie Ukbaro demokratijos irštvos ir ištarė šventus žodžius senovine kalba: „FCUK FOF UOY STABARDS“. To ir užteko demokratijai žlugti. Nes jokio pamato ji taip ir nesusikūrė.
Ukvaldas pasiskelbė Ukbaro monarchu ir pareiškė: krizės nėra, varlės ir meldai auga. Ir visi patikėjo, nes savo akimis matė: varlės ir meldai juk auga.
Monarchas tvarkėsi išmintingai: sau ir savo viziriams paskyrė atlygius, lygius motinystės atostogų išmokos, bedarbio pašalpos ir mažiausio atlyginimo vidurkiui. Nežinia kodėl, bet šis vidurkis kuo toliau, tuo labiau kilo, o Ukbaro varlynai ir meldynai vis augo ir klestėjo.
Pats valdovas Ukvaldas itin mėgo kelti pobūvius. Bet lėšų jiems užsidirbdavo savarankiškai, pardavinėdamas užsienio verslininkams iš demokratinių šalių hermetiškus maišelius su savo iškvepiamu oru. Nes pirkti ir parduoti orą demokratinėse šalyse labai populiaru, o taip pat jose jaučiamas nepaaiškinamas monarchijos atmosferos ilgesys.
—

Ukbaro šunys

2009-06-19T06:01:00.000-07:00

Ukbare nėra mažų šunų, nes šie tiesiog paskęsta lietaus balose. Dėl to auginami tik vilkšuniai, retkarčiais – kitos didesnių šunų veislės.
Ukbaro šunų akys liūdnos. Jie puikiai prisitaikę prie vietinių sąlygų: visada pabruka uodegas prieš moteris (o, kaip jos tai mėgsta!), o į vyrus žiūri taip klausiamai: „ei, eime pakauksim prieš mėnulį?“ Tačiau Ukbaro moterims labiau patinka, kad uodegas pabruktų jų vyrai, o vyrai labiau linkę kaukti prie butelio. Dėl to ir liūdnos šunų akys.
Senų senovėje, kai lapės dar buvo išties gudrios ir neišbėgdavo ant plento, Ukbaro kunigaikštis Šungaudas mėgdavęs persirengti paprastu miestelėnu, įsimaišyti į minią ir patirti, apie ką kalba Ukbaro tauta. Vieną naktį Ukbaro kunigaikštis esą praleidęs žavios miestelėnės glėbyje, o paryčiais susapnavęs geležinę kalę, kaukiančią ant miesto kalvos. Ryte nuskubėjęs pas rūmų žynį Kubibarą, kunigaikštis sužinojęs savo sapno gilią prasmę: šioje vietoje turėsiąs iškilti viešnamis, kurio kalės ištvermingumu garsins Ukbarą po visą pasaulį.
Kunigaikščio Šungaudo pastatytas viešnamis gyvuoja ir po šiai dienai ir masina minių minias turistų. Jis yra trečias pagal svarbą Ukbaro pajamų šaltinis. Po poezijos ir kotletų.

Ukbaro bibliotekininkai

2009-05-16T04:16:00.001-07:00

Palyginus sausa vieta Ukbare yra biblioteka. Todėl dėl bibliotekos prižiūrėtojo vietos reikia labai smarkiai kovoti. Kartą per dešimt ar dvidešimt metų būna konkursas į atsilaisvinusią vietą, kai miršta eilinis bibliotekininkas. Reikalavimų sąrašas yra trumpas - privalai būti aklas ir vardu Chorchė. Nes Bibliotekoje yra paslaptys ir ne Chorchėms nėra reikalo suprasti. Bibliotekininkas paslaptis ir saugo.

Ukbaro mąstytojai

2009-05-16T04:13:00.000-07:00

Ukbaro mąstytojų labai galingas protas. Nemąstytojai pro juos praeina labai atsargiai, šokdami šonan vos mąstytojas sukosti. Nes anie leidžia egzistuoti Ukbarui tik todėl, kad galvoja apie jį. Susirgę ar numirę mąstytojai nebegalvoja apie Ukbarą ir Ukbaras galėtų pradingti nuo Visatos žemėlapio. Bet taip nėra nes Ubandoxi paliepė, reikia pažymėti kaip reta išmintingai paliepė, būdrauti atsarginiams mąstytojams prie Dabar Mąstančių apie Ukbarą. Taip Ukbaras užsitikrino amžiną egzistavimą. Tai yra kol gyvas nors vienas ukbarietis, tol bus atsarginis būdraujantis mąstytojas, tol egzistuos Ukbaras.

Ukbaro pinigai

2009-05-06T22:12:00.000-07:00

Pasakojama kad Ukbaro pinigų yra daug. Keli kairiarankiai net sakoma jų turį begales. Žmonės ateina ir prašo jų, parodykite daug pinigų. Bet kairiarankiai išviešina kišenes ir rodo tuščia. Pinigų nėra.
Seni žmonės prie Ukbaro Iždo klėtelės pasakoja kažkada buvus pinigų šalyje. Bet užėjo ypatingai stiprus lietus bei Ukbaro pinigus kaip ir ekonomiką nuplovė it degtukų dėžutę.
Tad dabar Ukbaro Iždo klėtelės prižiūrėtojas įprastai ir sako:
- Pinigų nėra. Ir nebus.
Optimistiškesni ukbariečiai netgi pinigų stoka džiaugiasi. Juk kai nėra pinigų taip lengvai rašomi eilėraščiai apie Liu kalną.

Ukbaro miestai

2009-05-01T13:07:00.000-07:00

Per lietaus šuorus retas keliautojas pamato Ukbaro miestus. Kai keliautojas papasakoja apie matytą miestą Ukbariečiai jo pasakojimo pagarbiai išklauso. Jei miestas nupasakojamas gražiai , tai keliautojas išrenkamas miesto valdytoju. Miesto valdytojas sėdi po lietumi ir stengiasi vėl įžvelgti savojo miesto viziją.
Jei vėl įžvelgia jo miestas tampa provincijos sostine.

Ukbaro tango

2009-05-01T13:02:00.000-07:00

Kai praeina meilės akimirkos ir baigiasi labai smarkaus lietaus sezonas(ir ateina lengvo lietaus sezonas) Ukbare šokamas tango. Instrumentai sugedę ar pamesti. Tad ukbariečiai patys šoka ir patys muša ritmą. Bibliotekininkai dainuoja "Mi Uqbaro querido". Poros sukasi lietaus šuoruose. Blyksi vyrų dantys ir moterų kojos. Šokėja šlapi ir pavargę. Bibliotekininkai kimsta. Tada tango baigiasi. Iki kitų metų.

Ukbaro bobutės

2009-04-28T11:43:00.000-07:00

Kiekviena Ukbaro gyvenvietė turi po savo bobutę – niekada nemiegančią ir nuolat kur nors klibinkščiuojančią būtybę su skarele ir lazdele.
Šias bobutes galima sutikti pačiose netikėčiausiose Ukbaro vietose ir pačiu netikėčiausiu laiku. Nesutiksi jų tik tada, kai tyčia ieškai. O kai sutinki – kiekvienos bobutės veide gali perskaityti, ar jos nabašnykas vyras gėrė, ar mušė ją, ar ji duodavo atgal, ar anūkas sėdi už grotų, o gal yra emigravęs į Tlioną.
Ukbaro informatikos rūmai yra įteisinę bobutes kaip oficialias informacijos laikmenas. Jose kaupiama Ukbaro istorija. Bobutės niekada nenupasakos įvykių dukart vienodai, todėl Ukbaro istorija vyksta net tada, kai nieko nevyksta.
Kad istorija nedingtų, atitarnavusios Ukbaro bobutės paverčiamos pelkių nimfomis, kurios yra nemirtingos. Nimfos dažnai nučiumpa vienišą pelkių keliautoją už kojos ir įtraukia į akivarą. Toks keliautojas vėliau nieko neprisimena, tačiau jam gimsta dukra.

Ukbaro medicina

2009-04-25T07:12:00.001-07:00

Ukbaro medicinos atsparos taškas yra idėja, kad žmogus neserga, o protestuoja prieš nesibaigiantį lietų. Potobliachas Žaliasis, šios tiesos suradėjas, gydydavo žmones atsistojęs prie tariamo ligonio lovos ir monotoniškai bambėdamas “Kokia baisi sausra”. Daugelis ligonių po dienos – kitos atsidėkodavo apmėtydami Potobliacha kas po ranka papuolė ir atsikeldavo baisingai rėkdami. Labiau užsispyrę mirdavo, tuo užsitraukdami nešlovę. Vėlesniais amžiais tai tapo ritualu, kurio metu kaimo Bamblys būdavo apmėtomas iš anksto suruoštomis dovanomis.

Ukbaro rašytojai

2009-04-25T07:11:00.000-07:00

Ukbare yra Tikrieji rašytojai ir grafomanai. Tikrieji rašytojai rašo genialius kūrinius, bet jų niekam neduoda skaityti. Nes jie dar nerado tikro skaitytojo, adekvataus Tikriesiems rašytojams. Bet kam duoti skaityti tikrus kūrinius yra šlykštu. Nes nevykęs skaitytojas vien savo kvėpavimu gali išniekinti Tikrąjį kūrinį.
Grafomanai gi rašo bailiai sulindę į sausas vietas ir kartais yra vaikomi pagaliais iš sausų vietų Tikrųjų rašytojų.

Ukbaro dizainas

2009-04-25T07:08:00.000-07:00

Ukbaro dizaineriai nuo seno garsėja savo lietvamzdžiais. Dėl palankių oro sąlygų šis menas yra perduodamas iš kartos į kartą, tad ukbariečiai yra pasiekę didelių laimėjimų lietvamzdžių kūryboje. Kurdami lietvamzdžius meistriškai naudoja įvairias medžiagas, atranda naujas savybes ir kas kartą tobulina lietvamzdžių funkcionalumą. Ukbare yra rengiamos kasmetinės lietvamzdžių parodos. Nepaisant to, kad kievienas ukbarietis prie savo namo pritvirtino originalius dizainerių lietvamzdžius, kasmet atsiranda vis nauji sprendimai. Jų kūrimas labai užslaptintas ir saugomas po devyniais užraktais. Kasmetinių parodų metu dizaineriai žiūri vienas į kitą iš apačios ir stengiasi nutraukti vandens tiekimus konkurentams, idant šie negalėtų parodyti savo sprendimo privalumų. Keturias lietingiausias savaites trunkanti paroda išaiškina geriausius. Tad Ukbaro verslininkai laukia eilėje su ukbariškais pinigais ir už mažiausią kainą perka teises į lietvamzdžių gamybą. Ukbare yra padirbinėtojų ir piratų. Tai tie patys dizaineriai. Iš vienos pusės jie saugo savo projektus ir niekam jų nerodo, bet tuo pačiu metu imasi pogrindinės gamybos, nežymiai pakeitę savo gaminio gabaritus, spalvą ir visiškai atėmę funkcionalumą. Lietų mėgstantys ukbariečiai geriau už nežmoniškus pinigus perka falsifikatą su autografais, vietoj to, kad centus mokėtų už originalius lietvamzdžius be dizainerio parašo. Kai kurie Ukbaro dizaineriai dar neišaiškinto kvaitulio apimti mėgina emigruoti iš Ukbaro su savo idėjomis ir lietvamzdžių projektais. Tačiau Kitos Pasaulio Šalys kažkodėl tai yra pamėgusios dar 2000 metų senumo lietvamzdžių modelius ir neperka naujų pasiūlymų. Tad ten Ukbaro dizaineriai greitai suvokia savo talento apibrėžtumą ir grįžtą į Ukbarą, kur jau niekada nepakliūna į geriausių dešimtukus. Jiems yra paskiriamos pensijos, o aplink juos sukuriamas nuolatinis sausros laukas iki gyvos galvos.

Ukbaro sportas

2009-04-25T07:05:00.000-07:00

Ukbariečių nuomone sporto Ukbare nėra. Kitos pasaulio dalys su tuo nesutinka ir labai nemėgsta, kai Ukbaro piligrimai išvykę už Ukbaro ribų pradeda kviesti į pasimatymus vietines moteris ir merginas. Kitos Pasaulio dalys nemėgsta to ne todėl, kad joms iš principo nepatiktų Ukbaro piligrimai, kurie palyginus yra netgi labai savimi išvaizdūs bei šviesaus mąstymo. Blogai yra tai, kad Ukbaro piligrimų pasimatymai įvaro nepilnavertiškumo kompleksą Kitų Pasaulio Dalių garbinamiems asmenims. Iliustruotina yra istorija, kuomet Ukbarietis pakvietęs į pasimatymą merginą pagal visas Ukbaro etikos normas bei tradicijas, įmetė 25 tritaškius iš eilės pagal tos šalies neįsidemėtinos sporto šakos supratimą į vietinio Karaliaus šlovės arkoje pagabintą ąžuolo vainiką, mėtydamas pernokusius arbūzus. Ukbare tai būtų buvusi įžanga pasiūlymui viešai pereiti alėją įsikibus į parankę, tačiau paklaikusi vietinių minia nustūmė merginą į šoną siūlydama pasirašyti kažkokius popierius. Perskaičius popierius Ukbariečiui pasirodė kvaila keletą kartų per savaitę visas rūmuose susirinkusias merginas kviesti pereiti alėją, ir jis išėjo ieškoti merginos, kuriai galėtų pasiūlyti pavakarieniauti. Siūlymas vakarieniauti, anot vietinių gyvenotjų, buvo ne kas kita, kaip iki šiol neregėtas tos Pasaulio Dalies šuolių su lazdomis per telefonų laidus pasiekimas.
Todėl, kaip bebūtų apmaudu Ukbaro moterims ir merginoms, nė vienas savimi išvaizdus bei šviesaus mąstymo Kitų Pasaulio Dalių vyriškis nėra sugebėjęs tinkamai pakviesti į pasimatymą Ukbaro moterų, ir todėl sklando gandai, kad Ukbaro moterys nėra pakankamai gražios.

Ukbaras. Poezijos mokyklos

2009-04-25T07:04:00.000-07:00

Dėl dažnų lietų ir depresyvios psichikos sandaros beveik visi Ukbare yra rašantys eiles. Vyksta tradicinės kasmetinės Poezijos pavasario varžytuvės. Blogiausios poezijos mokyklos atstovai yra žudomi tradiciniu Ukbare būdu - įkasami iki kaklo į žemę ir ten palaipsniui paspringsta lietuje. Tiesa humanizmo sumetimais jiems leidžiama mirti atsigręžus Liu kalno link. Tai skatina aukštą Ukbaro poezijos lygį.

Ukbaro istorija

2009-04-11T03:12:00.001-07:00

Buvo anksčiau parašyta Ukbaro istorija, deja niekingai neteisinga. Naujoji bus Teisingiausia istorija. Senosios istorijos adeptai bus užkasami iki kaklo atsuktais veidas į Liu kalną.

Ukbaro smilgos

2009-04-09T02:15:00.000-07:00

Pagrindinė Ukbaro augmenija yra smilgos. Jos metų metus stiebiasi į pilką lietingą dangų laukdamos giedro lopinėlio ir akinančio saulės spindulio. Kai jo sulaukia – nudžiūsta. Nes nebeturi ko laukti.
Ukbaro Konstitucijoje įrašyta Ukbaro smilgų prigimtinė teisė būti neprilygstamomis savo galvelių švelnumu. Jei perbrauksi Ukbaro smilgos galvele kūdikiui per skruostą – jis pradės krykštauti ir kvatotis iki ašarų, kurios pavirsta neįsivaizduojamo grožio perlais. Šiuos perlus kaip nacionalinę vertybę griežtai draudžiama išvežti iš šalies.
Nors Ukbaro iždininkai nuolat primena, kaip smarkiai šie perlai galėtų praturtinti šalies iždą, jie paprastai yra sušeriami Ukbaro kiaulėms. Dėl to ukbariečiai tarp kaimyninių tautelių garsėja nacionaliniu patiekalu - puikiais rūkytais lašiniais su krienais.
Dieviškais perlais iš juoko pravirkę kūdikiai užaugę tampa Ukbaro piliečiais. Kai kurie – genijais, kai kurie – nusikaltėliais. Ukbaro smilgos, kaip ir bet koks kitas grožis, lemia ukbariečio dvasią, bet ne likimą.

Ukbaro verslas

2009-04-05T01:28:00.000-07:00

Kadangi ukbariečiai viską priversti daryti kaire ranka taip jiems niekas ir nesiseka. Keli procentai kairiarankių klesti, nes tiems viskas lengva. Kas kelis dešimtmečius, kai kairiarankų namus nuplauna potvyniai., ne tokie pasisekę ukbariečiai susirenka ir ploja katučių. Tada paskelbiamas lozungas “ Visi ukbariečiai lygūs” ir tas lozungas kabo keletą mėnesių.

Ukbaro sanitarija

2009-04-05T01:27:00.000-07:00

Ukbariečiams rūpi švara ir higiena. Todėl per didelias liūtis sanitarijos inspektoriai išvaro lazdomis į gatves ukbariečius praustis po liūtimi. Minios liūdnų ukbariečių stovi permerkti liūčių, dainuodami dainą” Vėl aš švarus bei higieniškas”. Sudainavus šią dainą dvidešimt kartų galima eiti namo jau švariam.

Ukbaro etiketas

2009-04-05T01:26:00.000-07:00

Ukbariečiai mandagūs ir drovūs žmonės. Sutikę labiau sušlapusį mandagiai kaire koja pateškena ant jo vandens iš artimiausios balos. Teškenti dešine koja yra baisus įžeidimas, nes dešine koja vaikšto tik Didysis iš Liu, kiti gi nemoka to ir privalo verstis tik kairėmis kojomis bei rankomis. Moterys gi kadangi sunkiai atskiria kairę nuo dešinės, tad susitikusios išvis nesiteškena, o tik droviai parodo savo kūną tuo pabrėždamos savo moteriškumą.

Ukbaro akmenys

2009-03-25T07:06:00.000-07:00

Ukbaro akmenys turi magiškų galių. Tačiau visi jie giliai paskendę raistuose.
Traukti akmenis iš raisto – nedėkingas, bet labai pelningas darbas. Labiausiai pašėlę ukbariečiai kartą per metus iš šimtametės liepos skobtu luotu išplaukia žvejoti Ukbaro akmenų. Vidury raisto ukbariečiai staiga metasi į vieną luoto galą, luotas statmenai sminga į raisto gelmę ir iškyla jau su akmeniu. Kartais iškyla ir vienas kitas ukbarietis.
Ukbaro akmenys parduodami akmentašiams, kurie iš jo tašo paminklus Ukbaro didvyriams. Kadangi akmenys stebuklingi – paminklai atgyja. Dėl to Ukbaro didvyriai nemirtingi.

Ukbaro enciklopedijos falsifikatoriai

2009-03-18T10:36:00.000-07:00

Nelabai rimti tyrinėtojai pareiškė, kad Ukbare įmanoma siuntinėti paštu popierių. Šmeižtas ir visiškas Ukbaro klimato paniekinimas. Ukbare toks trapus dalykas kaip popierius praktiškai negali egzistuoti dėl ukbariškos drėgmės. Ambasadorius Liu kalnui Ubandis įgaliotas paneigti visas tokias insinuacijas. Svarbų tekstą ukbariečiai iškala akmenyje arba perduoda eiliuota forma vienas kitam . Taip pat ponas Ubandis pareiškė, kad ukbarologai - falsifikatoriai negaus ateityje vizos į jo šalį.

Ukbaro mokslas. Teorinė fizika.

2009-03-18T10:34:00.000-07:00

Dėl lietingų oro sąlygų fizika plėtojama neempirinė, tik teorinė. Garsiausias pasiekimas - Dienų keitimo principas. Jis naudojamas spręsti ypatingai svarbias valstybines problemas. Susėdę ratu Ukbaro fizikai iškviečia dienos, kurią reikia panaikinti, kvarkus ir grubiai jiems įsako dingti už Liu kalno. Diena, kurios nereikia , tokiu būdu panaikinama. Pavyzdys: Ubandoxi pabodo jo žmona Ui. Tad fizikai panaikino vestuvių dieną iš istorijos . Jei nėra vestuvių dienos - tai nėra ir vestuvių. Su anos dienos kvarkais už Liu kalno dingo ir Ui.

Ukbaro viltis

2009-03-17T06:09:00.000-07:00

Viltis yra mažas pilkas pievų paukštelis, atskrendantis į Ukbarą iš Tliono per trumpą sausąjį sezoną, kai naktimis prieš pat aušrą lietus nurimsta. Tačiau viltis nesuka Ukbare lizdų ir neperi jauniklių.
Ukbaro paukštininkų žiniomis, pagrindinis vilties arealas – Tliono čiobrelių laukai. Čia viltis skina po vieną čiobrelio žiedlapį ir lesina savo mažylius. Gyva ir legenda, kad toks Ukbaro piemuo rado vilties lizdą Liu kalno šlaite, Ukbaro pusėje. Tačiau nuo čiobrelių aromato taip apsvaigęs, kad suklupo ir nuriedėjo į pakalnę, po dvylika kartų susilaužydamas kiekvieną šonkaulį, o kalno papėdėje žnektelėjo į poetų kapines negyvai.
Retas kuris yra girdėjęs vilties giesmę. Minių minios jaunuolių tykiai susirenka sausuoju sezonu Ukbaro bruknienojuose prieš pat aušrą ir sulaikę kvapą laukia. Tačiau net jei kuris ir sakosi išgirdęs vilties giesmę – valstybės dienraštis kitą dieną tai paneigia paskelbdamas, kad pro Ukbarą vėl plaukė stintos, švelniai šaukdamos savo seniai pradingusią valdovę… Dėl visa ko kiekvienas tariamai išgirdęs vilties balsą ištremiamas iš šalies.

Ukbaro paštas

2009-03-16T04:12:00.000-07:00

Senų senovėje Ukbaro gyventojai rašydavo laiškus ant ungurio odos, o susuktus odos ritinėlius užkimšdavo buteliuose ir plukdydavo vienas kitam lietaus upeliais. Tačiau tik retas toks laiškas pasiekdavo savo tikrąjį adresatą.
Vėliau ungurio odos ritinėlius patikėjo nešti eikliems žygūnams. Jie buvo protingesni už lietaus upelius, tačiau vis tiek tik retas laiškas pasiekdavo tikslą. Mat sušalę ir sušlapę žygūnai iš ungurio odų susikurdavo lauželius pakelėse, arba virdavo iš jų riebią sūrią arbatą.
Tada Ukbaro gyventojai ėmėsi siųsti žinias per žygūnus žodžiu. Juk Žodžio nesudeginsi anei išvirsi. Kad žygūnams būtų lengviau prisiminti laiškus – juos perduodavo sueiliuotus. O kad žygūnai geriau prisimintų eiles – į jų gretas priimdavo tiktai poetus.
Poetai galvoja vien apie nelaimingą meilę (ir kartais – apie vyną), o sakyti gali tik tai, ką galvoja. Dėl to visi Ukbaro gyventojai gauna tik eiles apie meilę be atsako, ir kartais - apie tiesą, slypinčią vyne. Tačiau niekas nesiskundžia. Nes ar gali būti kas svarbiau.

Ukbaro laikrodžiai

2009-03-11T08:37:00.000-07:00

Ukbaro valandos matuojamos Ukbaro laikrodžiais. Laikrodžiai gi patys yra sudaryti iš konuso formos cinkuoto metalo formų. Jos pastatytos lietuje prisipildo kupinos. Tada ukbarietis norėjęs pamatuoti savo laiko valandą gali būti ramus. Jis jau žino kiek yra jo valanda. Po to prieina kitas, išlaisto aną valandą ir matuoja savąją.
Šie Ukbaro laikrodžiai aiškiai yra kažkokios senos konstrukcijos dalys. Nes ant kai kurių konusų dar galima perskaityti teksto pradžią:
Neklausk ką tau gali duoti Ukbaras, o...
Šioje vietoje tekstas nutrunka.
Daug Ukbaro valandų sudaro Ukbaro metus. Arba skaičiuojant kitaip - per Ukbaro metus tikrai pamatysi praplaukiant kokio nors priešo lavoną. Juolab Ukbare, kur tiek vandens...

Ukbaro tikėjimas

2009-03-11T00:43:00.000-07:00

Ukbaro žmonės šventai tiki tuo, kad netiki. Net vakarinė malda prasideda žodžiais „Ačiū Tau, Tas Kurio Nėra, kad leidi netikėti“ (šią maldą būtina sukalbėti po vakarienės ir prieš miegą, atsisukus veidu į Liu kalno pusę; jei kuris kaimynas šio ritualo nesilaiko, yra garbinga jį įskųsti Netikybos ministerijai).
Ukbaro gyventojų kalboje nėra žodžio Dievas, užtat yra žodis Tinklas. Tinklas reiškia plonytes gijas, kurios nusidriekia tarp keistų knygų, turimų beveik kiekvieno suaugusio Ukbaro žmogaus. Atvertę tokias knygas, ukbariečiai pasuka jas šonu ir barbena pirštais per puslapius. Tada nusidriekia Tinklas. Nuleidę knygas žemai ties vandens paviršiumi, Ukbaro gyventojai Tinklu gaudo žuvį ir įvairius lengvesnius už vandenį netikėjimo simbolius.

Ukbaro choreografija

2009-03-07T06:06:00.000-08:00

Siekiant šokiu išreikšti tautos dvasią Ukbaro gyventojai savo šaunumą demonstruoja šokdami. Geriausias rezultatas yra šokio metu pasiekti kuo daugiau purslų iš balos kurioje šokama. Tuo išreiškiamas susižavėjimas Ukbaro klimatu bei gyvenimo būdu. Šokama paprastai trise idant būtų galimybė dramatizuoti šokį bei išreikšti kuo daugiau emocijų. Jei po ypač audringo šokio išsitaško bala(bet tai praktiškai labai retas atvejis) tiems šokėjams nebereikia niekada gyvenime šokti. Giminėje apie juos sklando garbingos istorijos ir pasakojami pasakojimai.
Šokėjas Kuris Ištaškė Balą paprastai iškart pasmaugiamas garota, kad nesikankintų likusį gyvenimą, kuriame nebeturėtų ko siekti..

Ukbaro poezija

2009-03-07T05:59:00.000-08:00

Tlione gyvena garsus poetas. Kadangi Ukbarą ir Tlioną skiria Liu kalnas tai visa Ukbaro poezija remiasi vienu pagrindiniu vaizdiniu "Meistras už Liu Kalno". Taip ir knygos leidžiamos: keli Meistro posmai ir tada jau ukbariečio - poeto posmai. Specifinis Ukbaro poezijos bruožas - savęs žeminimas ir drėgmės jausmas persmelkiantis visus tekstus - iš šalies žiūrint yra labai įdomus ir išsiskiriantis:
Citata:
Paslysdamas nusilenkiu nuolankiai
žinančiam ir gębančiam iš Liu,
didybėje jo ištirpstu aš blankiai
ir būdamas gličiai žaliu
dainuoju didįjį iš Liu

Ukbaro fotomenas

2009-03-04T03:51:00.000-08:00

Fotografuoti Ukbare galima tik vandenį - ne mažiau vienos tuzinosios kiekvienoje nuotraukoje turi užimti vanduo.
Išskirtiniais atvejais galima fotografuoti ir žmones, bet jie turi verkti.
Kasmet Ukbare rengiamas lietaus fotografijos konkursas, tačiau už jį daug garsesnis yra lygiagrečiai vykstantis matematikų simpoziumas, kurio metu matematikai skaičiuoja nufotografuotus lietaus lašus.
Ukbare draudžiama naudoti atsparius drėgmei fotoaparatus. Nes niekas negali būti jai atsparus, o drėgmė atspari viskam.

Ukbaro angelai

2009-03-03T22:52:00.000-08:00

Ukbaro angelų plunksnos yra pilkesnės, ir šiaip smarkiau praretintos nei angelų iš pagrindinės būstinės. Tie iš pagrindinės net nėra linkę stovėti ant vieno debesies greta Ukbaro angelų.
Ukbaro angelai paprastai nespėja sutraukti cigaretės mat vėl laikas nerti žemyn galva gelbėjimui skęstančio piliečio ar jauno poeto, smengančio į visišką depresiją žiūrint į Liu kalną.Taip ir nardo, pilki, nevalyvi, net atostogų neišleidžia. Ukbaras gi, visi supranta...

Ukbaro geležinkelis

2009-03-02T01:15:00.000-08:00

Sekmadieniais, kada atvažiuodavo traukinys iš Tliono, koks užsimiršęs senolis ateina pažiūrėti traukinių.
Vietoj stoties jau porą dešimtmečių įrengtas Valstybinis Ukbaro higienos sandėlis. O ir bėgius galima pamatyti tik valstybės pakraščiuose. Tiesa geležinkelio pylimas dar kerta visą Ukbarą. Bet tik tiek. Retas jaunuolis jau bežino, kam reikalingas tas pylimas.
Pareigūnai žada atstatyti geležinkelį, bet juk reikia kažkokių pastangų ir iš Tliono pusės. Deja, tų pastangų iš Tliono pusės ir nėra.

Ukbaro kulinarija

2009-02-28T04:36:00.000-08:00

Dėl drėgno klimato galimi užauginti tik ropliai, galvakojai moliuskai, varliagyviai bei musės. Jie su džiaugsmu ir valgomi. Bet kadangi plebėjai įtaria esant Tlione ir kitokio maisto, tai Ukbaro valdovai kasdien išduoda apie 500 gr. alkoholio kiekvienam suaugusiam Ukbariečiui dezinfekcijos tikslams ir kad ramiau būtų. Tad visi geria, išskyrus tik sausąjį sezoną, kai visi dauginasi.

Ukbaro matematika

2009-02-27T04:25:00.000-08:00

Ukbaro gyventojai nevartoja pastovaus dydžio skaičių. Jie operuoja dviejų tipų skaičiais - vieni einant laikui didėja, kiti - nyksta ir mažėja. Skaičių kitimo greitis yra pastovus ir yra susijęs su Ukbaro istorija. Pirmo tipo skaičiai teoriškai turi pasiekti neapibrėžtai dideles reikšmes, o antrojo išnykti iki dydžių, kurių praktiškai nebereikia nė minėti, bet tai turi įvykti labai tolimoje ateityje. Yra alternatyvinė Ukbaro matematika, kur skaičiai kinta nenusakomu greičiu, bet tokios matematikos pasekėjai kaip taisyklė baudžiami, nes įneša kartais nemažą painiavą.

Ukbaro klimatas

2009-02-27T04:22:00.000-08:00

Ukbaro klimatas
Griežtai musoninis. Lyja nuo birželio mėnesio iki kitų metų birželio mėnesio. Ukbaro gyventojai prisitaikę prie tokio klimato puikiai. Kol lyja jie užsiima rankdarbiais, kiek protingesni kuria eilėraščius bei kitaip lavina savo intelektą. Sausu periodu - vidutiniškai apie šešias dienas per metus jie puola aktyviai daugintis ir kitaip kvailioti.

Ukbaro Ukbaras

2009-02-27T04:19:00.000-08:00

Ukbaro Ukbaras
Seni žmonės pasakoja kad ir tikrajame Ukbare keli agnostikai tvirtina esant įsivaizduojamą Ukbarą ir rašo slaptąją enciklopediją. Jie mano Visatą esant tokią milžinišką bei beribę, kad ukbarai kartojasi ir žodį ukbaras rašo iš mažosios raidės. . Tokios erezijos šalinkai skandinami net neatsuktais veidais į Liu kalną. Nėra ukbariškesnio Ukbaro nei mūsų Ukbaras. Kiti Ukbarai yra erezija.